atgrajyti — ×atgrãjyti 1. intr. atlikti muzikanto priedermes vestuvėse: Atgrajijau veselėj ir einu namo SI189. 2. tr. atlošti, atsilošti (kortomis): Atgrãjijo nuo kartauninko cielą bačkelę raudonųjų BM341. | refl.: Palaukš, duokš atsigrãjyt! Nj. grajyti;… … Dictionary of the Lithuanian Language
dvaras — dvãras (sl.) sm. (4, 2); SD128, R18, H 1. dvarininko ūkis, sodyba: Dvãrūse ne su spragelais, su arkliais kuldavo Pj. Dvãrūse teturėjo kuliamų mašinų Grd. Jis turėjo dvarų̃ dvarùs (daug dvarų) Šl. Jis ne ponią ženijos, tik tą dvãrą Skr.… … Dictionary of the Lithuanian Language
grailuoti — ×grailuoti, uoja, ãvo intr. Lp grajyti po truputį … Dictionary of the Lithuanian Language
grajijimas — ×grãjijimas sm. (1) Pn; P → grajyti … Dictionary of the Lithuanian Language
grajinti — ×grãjinti ( yti Skr), ina, ino Mrj, Al, Vlkv, Lš, Srj žr. grajyti … Dictionary of the Lithuanian Language
iš — ìš praep. su gen.(su dat. Slnt, Ms, Grg, Vž) 1. rodo vietą arba daiktą, iš kur eina, vyksta veiksmas: Iš lopšio dar nei viens n iškopo neverkęs K.Donel. Kumelė visą vasarą neišeina iš arklo (visą laiką su ta kumele ariama) Ėr. Tėvas parėjo iš… … Dictionary of the Lithuanian Language
išgrajyti — ×išgrãjyti 1. intr. su muzika išeiti: Išėjo, išgrãjijo Slm. 2. tr. loterijoje ką laimėti: Armoniką ant loterijos išgrãjijo Slm. 3. tr., intr. laimėti: Su rugiais šie metai išgrãjijom Grg. Ašiai tamstai tą provą išgrãjysiu (bylą teisme… … Dictionary of the Lithuanian Language
išturėti — išturėti, ìšturi (ištùri NdŽ), ėjo LVI821; Amb 1. tr. L, Žž, Mžš pajėgti, laikyti, kad nepabėgtų, neištrūktų, išlaikyti: In virveliūtės veda telyčią, neìšturi Klt. Ir išturėk, kai ir taũ patį arklys vedžioja Trgn. Išturėsi tu arklį… … Dictionary of the Lithuanian Language
kankliai — kañkliai sm. pl. (2) J, Slm žr. kanklės: Kankliai yra išskaptuotas pailgas lovelis arba skrynelė iš uosio ar klevo medžio su egliniu viršum, ant kurio ištemptos stygos, prisukamos medžio kuoleliais LTII104. Kaip kankliai be stygų, tauta be poetų … Dictionary of the Lithuanian Language
karai — 1 ×kãrai (vok. Karre) sm. pl. (2), karaĩ (4) [K], BŽ557 1. [K], BŽ557 didelis vežimas su aukštomis gardimis šienui, javams vežti, ilgvežimis: Pasikinkė porinius karùs ir išvažiavo šieno vežt Pg. Ir dvejais kãrais per dieną nesuvešim Sdb.… … Dictionary of the Lithuanian Language
